Alfred Jan Tyszkiewicz

Alfredas Tiškevičius

Paskutinysis Biržų Tiškevičių atstovas grafas Alfredas, būdamas 12-ojo husarų pulko karininku, kovojo su Japonija, dirbo Rusijos ambasadoje Londone. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, grafas susitiko su A. Smetona, J. Šernu ir kitais signatarais ir tapo karštu Lietuvos šalininku. Jis dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje. „A. Tiškevičiui buvo prieinamesnė Londono valdžia nei kam kitam. Tuo metu man tekdavo pastebėti, su kokiu respektu Britanijos vyriausybė sutikdavo mūsų atstovą grafą Alfredą Tiškevičių ir kaip jis mokėjo dėstyti mūsų reikalus. Tenka jį priskaityti prie gabiausių mūsų diplomatų“, – rašė biržietis Martynas Yčas.

1919 m. Lietuvos vyriausybės įgaliotas grafas Alfredas vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių, atliko kitas misijas. Dirbdamas Lietuvai grafas Alfredas Tiškevičius, suprasdamas sunkią besikuriančios valstybės padėtį, neėmė atlyginimo ir į visas misijas važiuodavo už savo lėšas.

Nežiūrint Alfredo Tiškevičiaus nuopelnų Lietuvai, 1922 metais Astravo dvaro žemė buvo nacionalizuota, o pats grafas persikėlė gyventi į Paryžių.

Konferencijoje klausytojai išgirdo ir įdomų A. Seibučio pasakojimą, kaip grafas Tiškevičius tapo vienu iš telefonijos pradininkų: jis įsteigė Telefonų draugiją, kurioje buvo 9 telefono aparatus turėję nariai. Visi nariai turėjo po vieną sprendžiamąjį balsą, o grafas – tris, mat turėjo 3 telefono aparatus. Vieną iš jų (beje, ir dabar žinomos „Ericsson“ firmos gaminį) galima pamatyti muziejuje.

Alfredas Jonas Tiškevičius (1882 m. spalio 3 d. Vilniuje – 1930 m. gegužės 16 d. Paryžiuje) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas. 1861 m. gegužės 8 d. Rusijos imperatorius giminei iš naujo patvirtino grafo titulą. Rusijos imperijos ir Lietuvos Respublikos diplomatas.

Biografija

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[1] Tėvas Jonas Leonas Tiškevičius. Motina Klementina Potocka. Gimė Vilniuje, pakrikštytas Šv. Jonų bažnyčioje.

1916 m. gegužės 21 d. Baltosios Cerkvės (Ukraina) parapinėje bažnyčioje vedė kunigaikštytę Elžbietą Eleną Oną Pelagiją Eufemiją Radvilaitę (1894–1986 m.), Jurgio Frydricho Radvilos dukterį. 1917 m. Kijeve Tiškevičiai susilaukė vienturčio sūnaus Jono Jurgio (1917–1987 m.) Vyrui mirus ji ištekėjo už Vlodzimiežo Žeromskio.

Augo Astrave, pramoko lietuvių kalbos, kalbėjo tarmiškai. Tarnavo husaru caro armijoje, 1904–1905 m. dalyvavo Rusijos-Japonijos kare. Diplomatinė veikla

Baigė kursus Peterburge, paskirtas valdininku Rusijos užsienio reikalų ministerijoje ir Rusijos ambasadoje Londone.

1918 m. atvykęs su žmona į Vilnių palaikė Lietuvos nepriklausomybę, dalyvavo 1919 m. sausio 18 d. prasidėjusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. pavasarį su Lietuvos vyriausybės įgaliojimais kaip diplomatinės misijos dalyvis vyko į Romą tartis su popiežiumi dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių.

1920 m. V Ministrų kabinetas grafą paskyrė Lietuvos diplomatiniu atstovu Londone. Nors jis atstovavo savo lėšomis, Lietuvos užsienio ministro Juozo Purickio netenkino jo darbas, 1921 m. vasario 1 d. atstovu buvo paskirtas Tomas Naruševičius. Dvarai

Po tėvo mirties 1901 m. rugsėjo 18 d. Kauno ir 1902 m. birželio 4 d. Minsko apygardų nutartimis jam pripažinti Biržų majoratas Kauno gubernijoje ir Gorodoko dvaras Minsko gubernijoje. V Biržų majorato Astrave valdytojas. Tačiau pajamos iš Biržų tuo metu jau buvo menkos, stigo lėšų valstybės prievolei už majoratą susimokėti.

1922 m. vykdant žemės reformą nusavinta Astravo dvaro žemė. Jis nusprendė emigruoti į Paryžių, o nekilnojamąjį turtą parduoti. Po motinos mirties paveldėti rūmai Vilniuje buvo parduoti Religijos reikalų ir švietimo ministerijai.

Stengėsi išsaugoti giminaičių sukauptą paveldėtą meno palikimą. Dalį Biržų kolekcijos grafas išsigabeno su savimi iš Lietuvos. Bet, pristigus lėšų, 1922 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje surengtame kolekcijos aukcione pardavė 91 daiktą. 1924 m. sausio 11 d. motinos rūmuose Vilniuje likusią Biržų Tiškevičių meno palikimo dalį įsigijo svainis, paskutinis Nesvyžiaus ir Klecko majoratų savininkas, kunigaikštis Leonas Vladislovas Radvila. Menka Vilniaus rūmų meno rinkinio dalis buvo deponuota Kauno miesto muziejuje. 1931 m. Švietimo ministerijai nupirkus, ji išliko ir dabar saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Po vyro mirties grafo žmona Elzbieta, tapusi mažamečio sūnaus Jono Jurgio globėja, atsisakė savo dalies į vyro nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau siekė, kad jis būtų pripažintas sūnui. 1930 m. lapkričio 29 d. visus Biržų majorato reikalus tvarkyti Lietuvoje grafienė įgaliojo advokato padėjėją Tadą Petkevičių (1893–1964 m.), gyvenusį Kaune. 1931 m. kovo 10 d. Biržų taikos teisėjas viešame posėdyje turto globėju paskyrė Astravo gyventoją agronomą Petrą Variakojį (1892–1970 m.). 1938 m. gruodžio mėn. Biržuose apsilankė jau pilnametis Prancūzijos pilietis Jonas Jurgis Tiškevičius, tačiau iškilo kolizijų dėl jo pilietybės.

1939 m. Biržų apskrities savivaldybė ketino perimti Astravo rūmus savo žinion ir įrengti juose miesto muziejų ar kitą kultūros įstaigą, mėgino išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Tiškevičių įpėdinis sutiktų rūmus parduoti. Tačiau 1940 m. balandžio 16 d. pagal Užsienio šalių piliečių žemės reformos įstatymą turtas buvo perimtas valdžios globon. 1940 m. liepos 29 d. Astravo dvaro pastatus kartu su arklidėmis, kuriose buvo įsikūrusi akcinė bendrovė „Siūlas“ nacionalizavo sovietų valdžia. Apdovanojimai

1929 m. rugpjūčio 14 d. Užsienio reikalų ministerija pristatė Alfredą J. Tiškevičių apdovanoti 2-ojo laipsnio Gedimino ordinu.

Šaltiniai

   Alfredas Jonas Tiškevičius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.

Nuorodos

   Genealogija

LDK didikų giminės

Kategorijos:

   TiškevičiaiLietuvos ambasadoriai Jungtinėje Karalystėje